Mūsų visuomenė
Mūsų visuomenė eina link visiško supopsėjimo. Net vietos, kur to popso buvo mažai prisipildo jo.
Vakar mačiau spektaklį. Geras. Bet tik tiek, kad pasijuokiau. Pasijuokiau truputi daugiau nei, skaitydamas cha.lt. Gal net mažiau. Jokių emocijų. Nieko. Keista.
Diskoteka. Be komentarų.
Važiuoju autobusu. Visi vienodi. Beveik. Kažkas klausosi drumm and bass, kad net girdžių per garsų jazz’ą ausinėse.
Įsijungiu TV apie 8 penktadienį. Dainuojantys karvinai (nežinau kaip kitaip pavadinti jaučius su tešmenimis). Toliau patylėsiu.
10 pabandau darkart. Matrica. Vertimas supaprastintas. Daugelio išsireiškimų nelikę. Matęs.
Sėdžiu prie pc. Tėvas paliko delfi.lt. Permetu akim. Doleris krito. Vėl. Ryt kils Vėl. Bet čia ne į temą. Mokslo naujienos. Erdvėlaivis pakilo. Erdvėlaivis pasiekė stotį. Ryt grįš. Astronautas pametė raktų rinkinį. Na va jau keturi įdomūs straipsniai. Verslas. Apžvalgos apie politikus, atsakančius ne į tuos klausimus kuriuos užduoda.
Einu miegoti. Popsėjam.
…o man atrodo, kad “popsėjimas” – tai visų kartų bendras bruožas. Turiu omenyje – dauguma visada skundėsi, kaip jie važiuoja žemyn (dabar tas terminas – “popsėjimas”). Na gerai, Antikos laikais bendras grietinėlės kiekis galbūt buvo didesnis (galbūt). Bet šiaip – greičiau mes tiesiog fliuktuojam ir aimanuojam projektuodami savo problemas ant kitų.
Projekcijos pavyzdys: pasąmoningai jaučiu, kad esu arogantiškas. Pasekmė/projekcija: labai greitai pamatau aroganciją kituose žmonėse ir ja piktinuosi, šlykščiuosi. Taip pats nuo savęs dangstau savo aroganciją (projektuoju save ant kitų).
Manau, taip ir su tuo vadinamuoju “pilkumu”, “popsėjimu”. Mes šlykštimės savo, t’sakant, shallowness ir “stebimės”, kad kiti tokie. O iš tikrųjų mūsų pasąmonės paprasčiausiai išsikrauna.
O šiaip ta delfio pastraipa priminė Kamiu ir absurdą :) (please turn off smile icons!) koktumas – pirmas žingsnis link išsilaisvinimo…
Nuoroda | Lapkritis 29th, 2008 16:04
Dėkui už straipsnį-komentarą-opoziciją :)
Na taip tai yra visų(laikų, kartų, vietų ir t.t.) problema. O dėl tų projekcijų, taip žmogus projektuoja, savo ir savo aplinkos problemas. Čia buvo aplinkos. Čia buvo ironija, pašaipa. Ir specialiai. Norint atkreipti jos dėmesį. Ypač pirma pusė straipsnio. Kitoj tiesiog dar kartą nusivyliau visuomene, nors gal ir nevertėjo. Reikėjo pratesti pirmąją dalį.
Popsėju ir aš, nors to ir nenoriu. Aplinka verčia (kvailas argumentas, bet argumentas). Todėl gale ir parašyta pospėjam visi, tik reikia bandyti kuo lėčiau. Nors kai kam patinka ir tas popas. Ir gerai.
Nuoroda | Lapkritis 29th, 2008 17:55
O rašymas apie popsėjimą nėra popsėjimas? Man patinka judėjimas. Galbūt popsas neegzistuoja? Arba egzsituoja iš visų pusių. Tarkim, tik spėju save susiprojektuot į klampias grietinės gretas ir aš vėl popsiškas.
Projekcijos popsiškos. Tai nuo ko mes bėgam?
Kai nuosavas kraujas laša ant grindų jis irgi popsiškas: pop, pop, pop…
Nuoroda | Lapkritis 30th, 2008 22:04
Keičiu apibrėžimą, tiksliau tikslinu jį.
Popsas – masiškumas, bandos jausmas, savybė, kuria pasižymi didelė dalis visuomenės, kuri bando pritapti. Priešingybė būtų individuolizmas, bandymas išsiskirti. Bet kartais, išsiskyrimas yra bendra savybė. Tad šis apibrėžimas iš dalies paradoksalus.
Iš čia išplaukia Batman sakė visišką tiesa. Bet bandyti reikia. Nes noriu. Nes nepatinka. Nes tiesiog esu kitoks, ir nenoriu būti kaip visi.
Nuoroda | Gruodis 3rd, 2008 00:51