Skaičiau. Mąsčiau. Galvojau. Ir pagalvojau, juk vis dėlto emocijos, supančios mus, trukdo mums dirbti. Juk jei pakvieti ką nors kur nors, tai vis tiek galvoji apie laukiantį vakarą. Ir tiesiog emocijos traukia energiją iš mūsų, kokios jos bebūtų.
Nors aišku, kartais nuoširdus apkabinimas ar net pagauta šypseną brangaus žmogaus, prabėgančio pro šalį, gali pakelti nuotaiką visai dienai, ir darbas tiesiog tirps, kaip ledas prieš saulę. Bet kartais toks pakylėjimas irgi privers susimąstyti, ir vietoj darbo liks ilgas filosofinis pamastymas.
Taigi, skleiskime šypsenas ir šilumą visiems, juk nežinia, kam esi brangus. Tik kartais pasisaugokime, kad tas skleidimas netaptų dažnu nesuasmenintu asmeninės zonos pažeidimu, kuris šioj visuomenėje lemia nejautrumą artimui. (Brangaus artimo žmogaus minitis) Juk šioje visuomenėje kuo toliau, tuo labiau visi nori turėti daugiau draugų ir artimųjų, ir nejučia tas veda prie susvetimėjimo, jausmų nenuoširdumo, nors viskas išplaukė iš priešingo noro.
Bet grįžtant prie pradinės temos, pastebėsiu iš savo gyvenimo, kad kai aplinkoje nėra jokių emocijų darbas einasi greičiau ir produktyviau. Bet tas darbas tampa monotonišku, darbu, kurio mes net nebandom keisti, nes tai mus tenkina, ir tik jausmai ir aplinka mus skatina tobulėti, kilti ir suprasti, kad mes nesam darbo mašinos.

Niekada nenustok šypsotis, net kai tau labai liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną…  (G.G.Markesas)

Dėkui.