Na ką, baigėsi dar viena olimpiada. Vėl tris dienas bendravau, su šiek tiek panašesniais, bet kartu keistesniais žmonėmis. Keista, bet po jos vėl supratau, kad gyvenimas teka. Ir reik daryt tai kas patinka. Ir gyventi tikslais, nes kai jų nėr, ar jų ganėtinai mažai, tai gyvenimas stoja. Nelieka to kas varytų į priekį, o kaip sakoma kelyje į gyvenimą, arba kopi į prieki, arba ritiesi atgal. Stovėt negalima. Keista, bet po kiekvieno stabtelėjimo reik ilgai ir sunkiai keltis. Po šios olimpiados taip pat…
P.S. dėkui oranžiniams, už puikią praleistą laiką per olimpiadą… ;)