Publikuoju ištrauką iš vieno mano teksto. (kad nenusibostu skaityti viso)

Pirmiausia, bėgantis nuo kančios žmogus slopina valią gyventi, teigia Artūras Šopenhaueris. Išvedę išvadą panašiai kaip ir jis, kad kančia neatskiriama nuo gyvenimo, galime bandyti teigti, kad kančia yra viena iš varomųjų jėgų. Ir jei nebus kančios, žmogus nesugebės sutelkti valios net ir mažiausiems dalykams. Dar daugiau Šopenhaueris teigia, kad visi norai kyla iš kančios, stokos ar poreikio. Kaip pavyzdį galime paimti paprastą pavyzdį iš rusų literatūros. Dostojevskio knygoje “Nusikaltimas ir bausmė”,  matome personažą Marmeladovą, kuris nebejaučia kančios, kai žmona rauna jam plaukus, jam nebeskauda. Jis bėga nuo kančios gerdamas bare. Jis nuo kančios bėga, tad nebeturi valios gyventi taip, kaip nori. Jis nesugeba nepragerti net tų 20 kapeikų dukros uždirbtų gėdingu būdu. O Raskolnikovas, nors jo padėtis blogesnė, nes jis nužudė žmogų, kenčia, ir būtent ta kančia suteikia valią gyventi toliau, rinktis. Jis pergyvena ją. Jis kenčia, kad sužlugdė savo gyvenimą. O ta kančia suteikia valią eiti toliau. Galiausiai dėl tos pačios kančios jis įgauną valios pasikeisti. Taigi matome, kad kančios apmąstymas suteikia valios, o bėgant nuo jos suspenduojama bet kokia valios apraiška.

Antra, mokėti gerai kentėti, reiškia mokėti mokytis iš kančios. Kaip Frydrichas Nyčė teigia, kad kančios ugdo žmogų ir “tik toks ugdymas iki šiol aukštino žmogaus sielą”. Mes turime net posakį “mokomės iš klaidų” o jos – klaidos – kaip žinome, suteikia mažesnę ar didesnę kančią, kitaip jos nebūtų klaidos. Biblijinėje istorijoje, Jobas išbandomas kančia. Iš jo atimama viskas: žūsta sūnūs, netenka viso turto ir dar suserga raupais. Bet jis sugeba dėl kančios nieko nekaltinti, sugeba pergyventi ją, ir jam už tai atlyginama. Istorijoje atlyginama ir tiesiogiai – jis pasveiksta, atgauna savo autoritetą. Bet svarbiausia, kad jis išauga dvasiškai. Jis subręsta, ir suvokia savo laikiškumą, įgauna patirties.

Aišku mokėti gerai kentėti, reiškia tobulėti ir fiziškai. Sportininkai išmoksta ištverti skausmą. Paimkime kaip pavyzdį dviratininkus. Per kiekvienas varžybas jų raumenys pertempiami. Bet jei jie nebūtų išmokę iškęsti skausmo, ištverti jo, jie net nesugebėtų baigti varžybų. Jų tobulėjimą parodo, kad laikui bėgant jiems nebeatrodo skausmingas net žaizdų siuvimas be nuskausminamųjų. Ne kiekvienas tai ištvertų, bet kančia išugdo kūną kitaip suvokti skausmą. Net esant skausmui toliau gyventi. Pasakojama, kad antikos filosofas Epikūras sirgęs inkstų akmenlige ir visą gyvenimą kentėjo skausmus. Bet suvokdamas kančią, jis iki pat mirties išlaikė gerą nuotaiką.

O blogai kenčiant neįmanoma gyventi pilnutinai, nes neištveriant kančios, žmogus nebesugeba savęs valdyti, rinktis taip, kaip bus geriau vėliau. Juk žinome, kad net kančios baimė jau sugeba paralyžuoti žmogų ir priversti elgtis trumparegiškai. O pati kančia? Ne retai kančios vengimas priveda prie ištiso gyvenimo, bėgant nuo jos, be laimės, be gyvenimo plačiąja prasme. Bet žinant, kad nuo kančios nepabėgsi, o jei pabėgsi, neturėsi ir džiaugsmo, nes tokiu atveju nepriimsi jokių sprendimų, o tik jie gali įprasminti žmogaus gyvenimą. Nemažai žmonių paskendusių rutinoje, sako, kad yra laimingi. Jie nieko nesirenka. Kas dieną einą į darbą, ir tikisi, kad turės darbą visą gyvenimą. Jie už nieką neatsakingi. Todėl skelbiasi laimingi.  Jie, pasak Hermano Hesės, net nesugeba mylėti. Prieinamas taškas, kai jie nebesijaučia nieko verti, nebesugeba savęs suvokti kaip besirenkančio, o tik kaip objektą. Prieina “nulinį tašką”. Taigi jie tik sakosi esą laimingi. Nors iš tikrųjų bijo kančios ir dėl to kenčia.

Visuomenėje kančia suvokiama kaip blogas dalykas, nors, kaip išsiaiškinome, tai priveda tik prie blogo. Dauguma bijo kančios. Tad vengia rinktis. Bet vyraujančios religijos, sutinka su Hermanu Hese. Aurelijus Augustinas neigia, kad žmogus gali pats nugalėti kančią, bet teigia, kad “blogio išgyvenimas ir yra jo egzistencinis išsprendimas”. Tai yra blogis (kančia) yra išsprendžiama išmokus ją suvokti, ją pergyventi. Budizmo religija yra paremta išmokimu išgyventi kančią. Ji teigia: “Gyvenimas yra kentėjimas”. Būtent tai mes įrodėme. Aišku, tezė “Kentėjimas gali būti nutrauktas” atrodo prieštaraujanti, bet ji teigia, kad pasiekiamas toks būvis, kai kančia yra pergyvenama taip, kad nebesuvoki jos kaip kančios. Tai jau nebe gyvenimas. Tokią būvį krikščionys jau vadina tiesiog dangumi (katalikai dangų apibūtina kaip nesibaigiančią akimirką be kančios). Taigi šis teiginys puikiai tinka ir religiniame kontekste.

Taigi pilnutinis gyvenimas – prasmingas gyvenimas. Pilnatvės matas – tai džiaugsmo ir kančios patirtys. Kančia  be džiaugsmo neįmanoma, taigi kančios kiekis yra pilnatvės matas. Aišku, kad ne bet kokia kančia atveda prie džiaugsmo. Reikia išmokti kentėti. Nes tik gerai kenčiant galima įgauti daugiau valios, kaip ir išlavinti sielą ir kūną.

Na jei skaitėte iki čia, tada dar pridedu nuoširdų patarimą, venkite kančios, bet jei ji jau neišvengiama nebėkite, o nugalėkite, nes tik taip galima gyventi laimingai… Asmeninė patirtis

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Maironis

Frenkas Irvingas Fletčeris

Ji nieko nekainuoja, bet daug ką sukuria.

Ji praturtina tuos, kurie ją gauna, nenuskurdindama tų, kurie ją duoda

Ji blyksteli akimirką, o atmintyje kartais išlieka visą gyvenimą.

Nė vienas nėra toks turtingas, kad galėtų apsieiti be jos.

Ji sukuria laimę namuose, geranorišką aplinka darbe ir yra slaptažodis draugams.

Ji yra poilsis pavargusiam, vilties šviesa nusivylusiam, saulės spindulys nuliūdusiam ir geriausias natūralus priešnuodis rūpesčiams.

Jos negalima nusipirkti, išprašyti, pasiskolinti ar pavogti, nes ji yra visiškai bevertė, jei neatiduodama nuoširdžiai.

Ir jei paskutinėmis Kalėdų minutėmis atsitiks taip, kad kuris nors mūsų pardavėjas bus toks pavargęs, kad nebepajėgs padovanoti jums šypsenos, – ar negalėtumėte paprašyti jusų, kad paliktumėte jam vieną iš savųjų?

Todėl, kad niekam taip labai nereikia šypsenos, kaip tam, kuris jau nebegali jos padovanoti.

Todėl, jei norite patikti žmonėms, – Šypsokitės!

P.S. Vakar parašiau apie šypseną, o šiandien atsiminiau, kad kažkur guli minčių rinkinukas, iškapsčiau ir nurašiau, smaginkitės dalindami šypseną, bet darykit tai nuoširdžiai

Niekada nenustok šypsotis, net kai tau labai liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną…  (G.G.Markesas)

Dėkui.

Sveikinu visus savo draugus su Draugo diena. (Jei nežinai ar esi mano draugas, paklausk savęs, o po to gali ir manęs.)